Kai norisi staugti vilku

Kartais tiesiog norisi staugti vilku... net jei viskas gerai, net jei vyras išeidamas pabučiavo, vaikai pamojavo... net jei dirbi mylimą darbą, esi sveika ir laiminga. Kartais tiesiog norisi staugti vilku.

Ačiū užu šilumą

"Ačiū užu šilumą". Tai ne kokio nors tosto ar sveikinimo žodžiai. Tokią frazę ištardavo mano artimieji ir giminaičiai, kai kaime grįždavo išsiprausę iš pirties. Jaučiu, kad nebe daug liko, ir tie žodžiai nueis į užmarštį... Kaip ir tradicija pirtyse ne baliavoti, o praustis, kaip ir paprotys už šilumą padėkoti...

Medis

...vakar, kai kaime vežėm malkas, dėmesį patraukė toks nepaprastas išpuvęs medžio kamienas... Kol aš taikiausi kaip ji nufotografuoti, dėdė Leonas pasake „kai numirsiu, tai ateisiu čia, įlysiu tan medin ir gyvensiu“. Aš dar pasijuokiau, „kai numirsit, tai ateisit...“ Man buvo juokinga ta mintis, kaip jis miręs kažkur dar vaikščios... Dar ir tas pats absurdiškumas, kad kada dar tai bus, ir kas čia tada bus...

ir vakar vakare jis mirė. o gal tiesiog išėjo ir apsigyveno ten?...

Siela

Žmogus tiek daug nežinai... kaip kas ir dėl ko. Kam reikalingi sapnai. Kur dingsta atsiminimai. Kodėl taip gerai prisimeni tai, kas atrodo nereikšminga, ir taip pamiršti tai, ko regis niekad neturėtum pamiršti.
Vieni žiūri į viską skeptiškai, kiti – tiki burtais ir magija...
Aš neturiu astrologais ir raganom. Netikiu ekstrasensais. Nors tikiu stebuklais. Tikiu, kad visi žmonės turi tam tikrą dovaną.... bet šiandien ne apie tai. Šiandien apie prisiminimus. Ir vėl.
Kai dirbu intensyvu protinį darbą – verčiu tekstą į vieną ar kitą kalbą, itin įsitraukus apima keista būsena. Tarsi siela ir jausmai gauna laisvę – kol protas dirba – ir išskrenda palakioti ten, kur jai svarbu... kodėl svarbu - nežinau. Nesuvokiu. Protas to nežino. Bet būsena itin įdomi. Kol mintys šifruoja eilinį svetimos kalbos sakinį ir teisingai dėlioja žodžius, visa savo esybe pajuntu kvapus, pojūčius ir nuotaiką ir net vaizdus iš savo tolimos praeities. Kažkodėl mano siela labai mėgsta keliauti į mano senelių namus Vytėnuose. Senelių jau seniai nebėra. Nebuvau ten daugiau nei dešimt metų. Gal nebėra nė to namo. Bet siela vis grįžta ir grįžta ten. Ir taip, net dabar, 2007 metais, būdama dviejų vaikų mama, sėdėdama prie šviečiančio kompiuterio ekrano, aštriai aštriai jaučiu to namo drėgmę, užuodžiu kvapą, prieinu ir praskleidusi senovinę užuolaidą pažvelgiu į seną apžėlusį sodą... matau veidrodį, prie kurio su pussesere šukuodavom viena kitai kasas. Matau rudą spintelės laką. Pageltusias šukas ir žurnalus stalčiuose. Seną senelių nuotrauką ant sienos. Geltonas kitos spintos duris. Atrodo aš esu labiau ten nei čia.
Iš pradžių tokie sielos paklydimai gąsdino. Toks dejavu. Dabar pradedu juos vertinti ir džiaugtis. Nebandau prabusti iš to sapno. Stengiuos pasidžiaugti tuo, ko nebėra ir niekad nebebus. Man tik įdomu. Kodėl aš ten grįžtu. Ko siela nerimsta. Kodėl vis ten ir ten. Kodėl taip giliai įsirėžęs tas namas, kvapas, vaizdas... galbūt, kad taip ir neatsisveikinau su ta vieta?
Manau, kad esu realistė. Bet įsiklausau į savo sapnus. Ir mano siela kartais klajoja. ..įdomus reiškinys cinikams

Laiko mašina

Išduosiu paslaptį - žinau, kur egzistuoja tikrų tikriausia laiko mašina. Ne, ne kažkokio pamišusio mokslininko laboratorijoje... o mano kaime, Anykščių rajone... Nežinau, gal aptikčiau panašų stebuklą ir kitam mano kaime Vytėnuose, bet jo, deja, jau nebėra.
Kaip veikia šis stebuklingas aparatas? Nepastebimai ir svaiginančiai. Vieną akimirką aš esu dviejų vaikų mama, bėganti su savo sūnumi į kaimišką lauko tualetą (na taip, totaliai neromantiška, bet tokia ta tiesa) o dar kitą - mažas vaikas, šokinėjantis per tokias pat kaip vaikystėje, sukiužusias, žolėje įspaustas plyteles, į tą patį tualetą.... Žvelgiu į tą keistą mažylį, įsikibusi į mano ranką, ir akimirką nesuvokiu, kaip kas... Juk aš pati dar mažas vaikas...

Pasirodo, kad šis fenomenas ne vienkartinė laiko skylė, duobė ar dar kas... TAI ĮMANOMA PAKARTOTI.

Visai neseniai, vėsią pavasario naktį, išėjau iš to paties kaimo tualeto - kokia vis dėlto keista laiko mašina - ir pakėliau akis į žvaigždes danguje. Ir vėl. svaiginantis sąmonės, pasamonės ir dvasios skrydis į žvaigždes. Ir stulbinamas, iš kojų verčiantis suvokimas, kad žvaigždės - tos pačios kaip ir prieš dvidešimt metų. Ir stulbinamas vaikystės pajautimas, skystų kaselių pojūtis ant pečių ir vaikiškas susižavėjimas beribiu dangumi... Ir staiga - pribloškiantis senatvės pajutimas. Suvokimas, kad po lygiai po tokiu pat dangum stovėsiu žila galva ir jausiu tą patį laiko beribį svaigumą... Nuleidau galvą, kad atsijungčiau nuo sąmonę temdančio skrydžio laiku. Ji beprotiškai sukosi, o širdis veržėsi ir netilpo krūtinėje. Laukiu ir bijau, kada galėsiu patirti tą skrydį vėl.

Velykos

Prisikėlimo dvasia šv. Velykų rytą virš mūsų bažnyčios.

Liūdna

Kazkada viena mano mylima mokytoja pasakė, kad ji niekada neturės savo vaikų. Nežinau kodėl ji taip pasakė, ir ar tai tiesa, bet buvo labai liūdna tai girdėti. Ir dabar liūdna, kai pagalvoju, o gal ji iš tikro ir neturi vaikų?..

Vaikiškas smagumas

Net nežinau, ar tai pirmas ar kelintas mano prisiminimas, bet jis labai ryškus ir išraiškingas... Atsimenu kaip sėdžiu namuose ant batų dėžės, ir kadaruoju kojomis... Buvo smagu. Tik įdomu, kiek tada man buvo metų, kad kojos žemės nesiekė?

Kaip, kam ir kodėl

Kaip - kaip išeis.
Kam - daugiausiai sau. Bet, kadangi internetas atvira erdvė, tai bet kam, kam tik bus įdomu.
Kodėl - todėl, kad žmogaus smegenys yra baisiai nepatikima informacijos saugojimo vieta. Tiksliau, gal informacija niekur ir nedingsta, bet kuo toliau, tuo sunkiau ją ten būna atrasti.

... galiausiai, kas čia bus? Tikiuosi čia bus tie svarbūs ir nesvarbūs dalykai, kuriuos prisimenu nuo tada, kada apskritai prisimenu, iki šio momento, kai sėdžiu prie kompiuterio ir rašau šią raidę... O kas iš tikro bus pamatysim kai bus ir kaip gausis :)